FARERAI

Atvykimas į Vagar oro uostą + vykimas į nakvynės vietą

Atvykus į Vagar oro uostą (vienintelį tarptautinį oro uostą salose), pasitinka vėjas, iškart primenantis, kad čia viešpatauja gamta. Pasiimame automobilį, kuriuo važinėsime visą kelionę, ir leidžiamės į į naujus laikinus namus.

Nakvynė numatoma Streymoy saloje – tai didžiausia ir labiausiai gyvenama sala, iš kurios patogu pasiekti visus kitus maršruto taškus. Ši diena – poilsiui, aklimatizacijai, supažindinimui su oru, šviesa ir salų ritmu. Vakarop trumpa išvyka tyrinėti apylinkes

Plaukimas į Vestmanna uolas + Kvívík

Vestmanna jūros uolos – viena seniausių ir labiausiai legendomis apipintų vietų Fareruose. Plaukdami tarp uolų, matysime šimtus paukščių lizdų, stačias sienas, gilius įlankos plyšius. Tai vieta, kur salos rodo savo laukinį, neprijaukinamą veidą.

Uolos šimtmečius buvo vienas pagrindinių vietinių gyventojų paukščių medžioklės taškų. Ši tradicija vadinama „fleyging“ – buvo lipama plikomis rankomis rinkti kiaušinių ir gaudyti paukščius, dažnai rizikuojant gyvybe. Šiandien tai jau praeitis, bet uolų didybė liko.

Po plaukimo – trumpas sustojimas Kvívík – viename seniausių salų kaimelių. Čia išlikę aiškūs vikingų laikų gyvenamųjų namų ir tvartų pamatai (apie X a.). Upelio slėnyje – žavi medinė bažnytėlė. Tai viena pirmųjų vietų, kur norvegų vikingai įsikūrė Fareruose.

Žygis: Saksun → Tjørnuvík

Ši diena – vienam gražiausių Farerų žygių. Pradedame Saksun – nuošaliame kaimelyje, įsikūrusiame siauro fjordo gale. Nuo čia leidžiamės į 7 km žygį link Tjørnuvík – kito kaimelio, pasislėpusio tarp kalnų ir vandenyno. Takas veda per senovinį ganyklų kelią, pro akmeninius vartelius, aukštyn į perėją ir žemyn – su vis kintančiais vaizdais.

📜 Saksun legenda: vietovė kadaise buvo uostas, kol audra jo žiotis užpylė smėliu. Šiandien matomas lagūnos vaizdas – tarsi sustingęs laike. Žmonės čia gyveno nuo senų laikų – vienas žymiausių ūkių „Dúvugarðar“ išlikęs iki dabar su stogais, dengtais velėna.

📜 Tjørnuvík legenda: nuo šio kaimelio matosi du žymūs jūros stulpai – Risin og Kellingin (Milžinas ir Raganaitė). Pasakojama, kad jie buvo islandų milžinai, bandę naktį pavogti Farerų salas. Bet nespėjo – užklupus saulei, virto akmenimis ir liko stūksoti vandenyje.

Nors sakoma, kad gražiausias Farerų miestelis yra Gjogv, tačiau mes su keliautojais pirmą vietą atidavėme būtent Tjørnuvík – dėl jo ypatingų vaizdų ir nepakartojamos atmosferos 

Mykines sala – paukščių karalystė

Dar viena nuostabi diena paukščių rojuje. 

Anksti ryte atvykstame į Sørvágur uostą ir laivu plaukiame į Mykines – vieną labiausiai nuo pasaulio atskirtų Farerų salų. Ši sala vasarą tampa tikra paukščių oaze, o jos gyventojų skaičius dažnai nesiekia net kelių dešimčių.

Salos gyventojai nuo seno buvo laikomi ypatingais – jie daugiausia vertėsi paukščių medžiokle. Vienas iš mitų pasakoja apie „skraidančius žmones“ – medžiotojus, kurie gebėjo kaip paukščiai išlaikyti pusiausvyrą ant stačių uolų.

Pasivaikščiojimas saloje – tai tarsi vaikščiojimas per gyvą paveikslą: paukščiai, vėjas, jūra, žolynai. Žygis iki Mykines Holmur švyturio (jei bus atidaryta) leidžia eiti siauru tiltu per tarpeklį ir pasijusti lyg keliaujant pasaulio kraštu. Čia (beje, kai pir visuose Fareruose), fotografų rojus. Mažai kur galima taip arti rasti tiek daug pufinų ir kitų paukščių. 

Kalsoy sala – švyturys pasaulio pakraštyje

Šią dieną skiriame paslaptingai Kalsoy salai – ją pasiekiame keltu iš Klaksvík. Tai siaura, pailga sala, žinoma dėl savo ilgų tunelių, mažų kaimelių ir įspūdingo Kallur švyturio.

Iš Trøllanes kaimelio kylame lengvu, bet atviru taku link švyturio. Kelias – per vešlias pievas, o šalia – vandenyno bedugnės. Viršūnėje – kvapą gniaužiantis 360° vaizdas į šiaurines salas.

Grįžtant nuo švyturio aplankysime Mikladalur kaimelį, kuriame stovi skulptūra Kópakonan. Pasakojama, kad žvejys vieną naktį pavogė ruonės odą, kad ji pavirstų moterimi ir liktų su juo. Ji tapo jo žmona, susilaukė vaikų, bet vieną dieną rado paslėptą odą ir grįžo į jūrą. Nuo tada ruonės keršija Kalsoy žvejams…

Eysturoy diena: Eiði, Gjógv, žygis prie Slættaratindur papėdės

Šią dieną skiriame šiaurinei Eysturoy salai. Pradedame nuo Eiði – kaimelio su įspūdinga futbolo aikšte ir vaizdu į jūros stulpus. Tada važiuojame pro Slættaratindur – aukščiausią Farerų viršukalnę.

🧭 Faktas: tai 880 m aukščio kalnas, kurį užkopus galima matyti visas salas (jei pasitaiko giedra diena). Tačiau jau ir papėdėje – įspūdingi vaizdai.

Dieną baigiame Gjógv – kaimelyje, kurio pavadinimas reiškia „plyšys“. Čia uostas – natūralus kanalas uolose, saugantis valtis nuo vėjų. Virš kaimo įrengtas vaizdingas apžvalgos takas.

Sakoma, kad kadaise plyšyje buvo įstrigęs jūrinis milžinas, kuris bandė sukelti potvynį. Jo aimana pavirto aidu, kurį galima išgirsti stovint virš uolos ramią dieną.

Vagar sala: ežeras virš vandenyno, kriokliai, arkos

Pradedame žygiu link Sørvágsvatn – ežero, kuris atrodo lyg pakibęs virš vandenyno. Žygis (apie 2–2,5 val.) veda iki Trælanípa – aukštos uolos.

Trælanípa reiškia „vergų uola“. Farerų vikingai čia esą numesdavo maištininkus ar belaisvius į Atlanto gelmes. Vietiniai sako, kad kai vėjas pučia iš pietų, dar galima išgirsti jų šauksmus.

Toliau važiuojame į Gásadalur – kaimą, kur iki 2004 m. nebuvo kelio. Vienintelis kelias buvo per kalnus. Dabar galima nuvažiuoti tuneliu. Čia krinta legendinis Múlafossur krioklys.

Baigiame Bøur – viename gražiausių Farerų kaimų. Iš čia matosi Tindhólmur sala ir Drangarnir arka – vienas įspūdingiausių gamtos kūrinių.

Išvykimas

Skrydis po pietų. Rytas ramus, be skubos. Dar kartą pažvelgiame į salų peizažą – ir, galbūt, paliekame pažadą sau grįžti