AZORAI

Skrydis iš Varšuvos per Lisaboną, atvykstame į Azorų širdį - Ponta Delgadą. Jau pirmieji žingsniai pajūriu atveria, kokie jie - šie vandenyno žmonės: ramūs, atviri, paprasti.
Įsikuriame viešbutyje, pasivaikštome pakrante, kur balti pastatai su juodais lava akcentais pasakoja salos istoriją. Vakarieniaujame vietinėje tavernoje su žuvimi, sugauta tą pat rytą - tiesiog kepinta su alyvuogių aliejumi, česnakais ir druska.
Čia nėra skubėjimo. Pradedame kvėpuoti kitu tempu - lėtesniu, gilesniu, tikresniu.

Pirmasis žygis - vienas įspūdingiausių visoje saloje. Keliaujame palei miliniako kraterio kraštą, žvelgdami į du ežerus - vieną žalią, kitą mėlyną. Sakoma, kad jie atsirado čia iš dviejų įsimylėjėlių ašarų - princesės ir piemens, kuriems lemta gyventi skyrium.
1. Žygis kraterio keliu
8 km maršrutas, vedantis pro / įspūdingiausias panoramas. Vėjas čia stiprus, o dangus keičiasi kas minutę.
2. Legendos ir tyla
Žvelgdami į ežerus, nori sustoti ir tylėti - jie kalba patys savo spalvomis ir ramybe.
3. Sete Cidades miestelis
Kavos puodelis mažame miestelyje tarp baltų namukų ir hortenzijų - paprastas, bet nepamiratamas.
4. Lagoa das Empadadas
Trumpas sustojimas prie mažesnių, beveik paslptų ežerų, kur ramu kaip sapne.

Kylame į vieną aukščiausių vietų saloje 3 Lagoa do Fogo, ugnikalnio ežerą, kurio vardas reiškia "ugnies ežeras". Žygis (apie 10311 km) veda per kalnų šlaitus iki nuostabaus ežero, kur baltas rūkas susilieja su žaliu vandeniu. Čia oras retesnis, vėjas galingesnis, o žemė po kojomis vis dar gyva. Kelias kyla ir leidžiasi, atsiveria vaizdai, kurie verčia stabtelti ne dėl nuovargio, o iš grožio.

Po žygio - atpildas
Maudynės Caldeira Velha, natūraliuose karštuose šaltiniuose po kriokliu. Vanduo čia rusvas nuo geležies, o oras kvepia sieros garais ir laukiniais paparčiais.

Būti čia - tarsi bkūti žemės glėbyje, kur ji tavęs neslepia nuo savęs.

Banginių/delfinų stebėjimas
Rytą leidžiamės į jūrą - Azorai yra viena geriausių vietų pasaulyje
stebėti banginius ir delfinus. Kartais jie pasirodo visai šalia, tarsi
pasisveikintų. Jų iškilimas virš vandens - tai akimirka, kuri sustabdo
laiką.
Juodasis paplūdimys
Popiet - poilsis plačiame paplūdimyje, banglentininkų rojuje. Juodas
vulkaninis smėlis, galingo Atlanto bangos, ir erdvė - tiek daug erdvės.

Terra Nostra Garden
Po pietų - apsilankymas garsiajame Terra Nostra Garden -
tropiniame parke su didžiuliu šiltu mineraliniu baseinu. Vanduo
oranžinis nuo geležies, temperatoūra - apie 38°C.
Maudynės - tarsi grįžimas į žemės glėbį, kur visa kūno įtampa tirpsta.

Furnas
Keliamės į rytinę salos pusę - Furnas slėnį, kur garuoja žemė.
Čia vanduo verda po kojomis, o žemė - kaip gyva būtybė, kuri alsuoja ir šyla. Žygiuojame aplink ežerą, o pakeliui matome, kaip vietiniai gamina tradicinį patiekalą Cozido das Furnas - mėsą, daržoves ir dešreles, įkastas į žemį ir garinamų vulkaninje šilumoje. Tai ne tik maistas - tai ritualas, kuris čia gyvuoja šimtmečius.

Vienas jaukiausių žygių - Salto do Prego krioklį. Takas veda per žaliuojantį mišką, kur paparčiai, magnolijos ir eukaliptai kuria žaliąją katerą.
Praeiname senąjį Sanguinho kaimelį, kur laikas sustojęs - mediniai namai, plytelėmis dengti stogai, gėlės languose.
Čia gyvenimas vis dar paprastas ir lėtas. Krioklyje galima išsimaudyti - vanduo gaivus, gyvas, atgaivinantis. Po maudynių - piknikas prie krioklio, kur skamba tik vanduo ir paukščiai.

Po pietų - sustojimas Ponta da Madrugada apžvalgos taške, kur Atlantas tęsiasi iki begalybės, o uolos krenta stačiai į jūrą.

Tai vienas dramatiškiausių salos kampų.

Kelionė į Nordeste - atokiausią salos kampą, kur keliai siauri, žmonių nedaug, o gamta - visiškai laukinė. Tai ta Azorų pusė, kur turizmas dar neištrynė autentiškumo.

Gėlių parkai - Pasivaikaščiojimai po spalvingus parkus, kur hortenzijos auga kaip miškai - mėlynos, rožinės, baltos.

Farol do Arnel -Kelias iki švyturio, kuris stovi ant uolos krašto. 600 laiptelių žemyn - vienatvę ir vėją.

Druska ir vėjas - čia oras kvepia druska, o vėjas primena, kad esame vandenyno viduryje. Niekur kitur taip nejaučiama Atlanto galia.

Grįžtame vakare per kalnų kelius, kur kaimo žmonės mojuoja rankomis ir šypsosi - čia sveikinimasis dar neišnyko.

Aplankome Gorreana - seniausią arbatos plantaciją Europoje, veikiančią nuo 1883 metų.
Čia viskas dar daroma rankomis - kiekvienas lapelis skinamas, džiovinamas, sukamas.
Arbatos kvapas susimaišo su jūros vėju, o puodelis karštos juodos arbatos tampa mažyte meditacija. Gamykla vis dar šeimos rankose.

Lagoa do Congro - Popiet - žygis prie Lagoa do Congro, paslėpto žalsvai mėlyno ežero miško glūdumoje. Tai viena tų vietų, kur žemė
tiesiog kvėpuoja tyla. Nėra daug turistų, nėra triukšmo - tik
paukščiai, lapų šnarėjimas ir ežero paviršius, kuris atspindi dangų tarsi
veidrodis.

Paskutinė diena - skirta pojūčiams. Ponta da Ferraria - vieta, kur karštas vulkaninis vanduo maišosi su Atlanto bangomis. Tai ne paprastas paplūdimys - tai terminis baseinas, iškirstas uolose ties jūra.
Maudynės tiesiog jūroje, kur temperatūra svyruoja nuo 25 iki 40 °C - priklausomai nuo potvynio ir bangų. Kartais banga užlieja šaltu vandeniu, o po sekundės vėl sugrįžta šiluma. Tai vienas unikaliausis potyris Azoruose.

Rytinis kavos puodelis, paskutinis žvilgsnis į vandenyną ir skrydis namo.
Išsivežame ne tik nuotraukas, bet ir laisvės pojūtį, kuris lieka viduje dar ilgai po kelionės.
Azorai neatsisveikina - jie palydi, žinodami, kad tu grįši. Nes kai kartą pajunti šį vėją, šį rūką, šią ramybę - ji lieka tavyje kaip prisiminimas, kaip kvėpavimas, kaip žinojimas, kad pasaulyje yra vietos, kur vis dar galima būti tikram.